Dažnai girdime, kad iki XX amžiaus žmonės valgė daug augalų ir labai mažai mėsos. Michaelas Eadesas savo paskaitoje rodo istorines nuotraukas ir sako, kad tai netiesa. Tiksliau būtų sakyti, kad toks teiginys per drąsus.
Ką rodo turgūs
Istorinės nuotraukos ir turgaus įrašai rodo didelius miestų mėsos turgus:
- Niujorko mėsos turgus 1878 m.;
- Londono Smithfieldo turgus apie 1850 m.
Smithfielde XIX a. viduryje per metus perdirbdavo maždaug 1,5 mln. avių ir apie 250 tūkst. galvijų, o dar ir daug paukščių.1 Pranešėjas minėjo, kad tuo metu Londone gyveno apie milijoną žmonių, bet iš tiesų gyventojų buvo kelis kartus daugiau (apie 2,3–2,5 mln.), todėl mėsos tenka mažiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tikslūs skaičiai įvairiuose šaltiniuose šiek tiek skiriasi, bet eilė ta pati.
Titaniko meniu
Išlikę Titaniko pirmos klasės meniu daugiausia sudaryti iš mėsos ir žuvies: brilio (plekšninės žuvies) filė, vištiena, sūdyta jautiena, avienos šonkauliukai, lašiša, krevetės, ančiuviai, sardinės, kepta jautiena.2 Antros ir trečios klasės meniu buvo kuklesni, bet mėsos taip pat turėjo.
Meniu nėra kasdienė lėkštė
XIX a. restoranų ir viešbučių meniu iš tiesų dažnai pilni mėsos ir žuvies patiekalų, bet juos sudarė tiems, kas gali sau leisti restoraną. Daugumai darbininkų pagrindinį energijos šaltinį sudarė javai, o ne mėsa.3 Todėl meniu puikiai parodo, ką valgė pasiturintys, ir mažai pasako apie visus kitus.
Ką reiškė gyvenimas be šaldytuvo
Be mechaninio šaldymo šviežių daržovių ir vaisių tolimiems atstumams gabenti buvo sunku. Tai skatino rinktis šakniavaisius, laikomus javus ir konservuotą maistą.3 Bet vaizdas „mėsa ir keli šakniavaisiai“ per paprastas. Žmonės valgė ir duoną kaip pagrindinį maistą, sezoninius žalumynus, džiovintus vaisius, raugintą maistą ir sūdytą žuvį.
Kodėl reikia atsargumo
Šie pavyzdžiai rodo tik miestų ir turtingesnių sluoksnių mitybą, o ne visos visuomenės.
- Turgūs rodo, kas buvo parduodama dideliuose miestuose, bet ne tai, ką valgė kiekvienas kaimas.
- Meniu sudaromi tiems, kas gali sau leisti restoraną ar pirmos klasės bilietą.
- Duona ir bulvės daugeliui išliko pagrindu.
Todėl teisingiau sakyti: Vakarų miestuose mėsa buvo prieinamesnė, nei dažnai teigiama.4 Bet teiginys „iki XX a. visi valgė daugiausia mėsą“ taip pat būtų klaida.
Ką iš to pasiimti
Istorija moko suabejoti šūkiais. Kai kas nors sako, kad „žmonės visada valgė labai mažai mėsos“, verta paklausti: kur, kada ir kokie žmonės? Ta pati taisyklė taikoma ir mėsos šalininkams. Šie pavyzdžiai neatsako, kokia dieta geriausia tau. Tam reikia šiuolaikinių tyrimų ir tavo paties rodiklių.
Dažni klausimai
Ar tai įrodo, kad žmonės turėtų valgyti daug mėsos? Ne. Istorinis pavyzdys parodo tik tai, kas buvo prieinama tam tikroje vietoje ir klasėje, o ne tai, kas naudinga sveikatai.
Ar „anksčiau mėsos nevalgė“ yra visiška netiesa? Teiginys, kad iki XX a. Vakaruose mėsos beveik nebuvo, per drąsus.4 Tačiau prieinamumas skyrėsi tarp klasių ir regionų.
Ko šie duomenys nerodo
Jie nerodo, kiek mėsos vidutiniškai suvartodavo kiekvienas žmogus, nei kaip tai veikė jo sveikatą. Turgų apimtys ir meniu yra kultūros pjūvis, o ne mitybos tyrimas.
Ką daryti
- Istorines nuotraukas ir meniu vertink kaip kontekstą, o ne kaip mitybos taisyklę.
- Išgirdęs absoliutų teiginį („visada“, „niekada“), pasitikrink, kokiam laikotarpiui ir kokiai žmonių grupei jis taikomas.
- Mitybą rinkis pagal sotumą, savijautą ir rodiklius, o ne pagal istorinį pavyzdį.
- Jei abejoji dėl sveikatos, kreipkis į gydytoją.
Tai nėra gydytojo konsultacija.
